Paminklai iš akmens
Mūsų pasaulio neįmanoma įsivaizduoti be akmenų, net mūsų kalbos, - apie tai liudija tokie posakiai, kaip antai „kietas kaip akmuo", „sunkus kaip akmuo", „kaip akmuo su kirviu", „kaip akmuo į vandenį" ir kt. Apie labai vargstantį sakoma, kad jis skaldo akmenis. Kas labai protingas, tas, girdi, radęs filosofinį akmenį. O kam iš mūsų nėra, anot patarlės, akmuo nuo širdies nukritęs? Labai šykštus neduos net akmens galvai prasiskelti. Kas neturi gailesčio, to širdis akmeninė. Labai gailus ir širdį veriantis verksmas gali net akmenis sugraudinti. Panašių pavyzdžių nesunkiai galėtume pateikti ir daugiau. Nors akmenys mums yra įprastas dalykas, bet džiunglėse tebegyvena tautos, kurios niekada nėra mačiusios akmens ir todėl jų kalboje net nėra žodžio „akmuo". Tačiau pas mus akmenų yra kiekviename žingsnyje, net ir ten, kur anksčiau, ko gera, nė nenumanėme jų esant. Todėl juos reikia vieną kartą atidžiau patyrinėti.
Nuo žilos senovės akmenys žmonijos istorijoje atliko svarbų vaidmenį. Beždžionės ir kai kurie kiti gyvūnai irgi moka r
astus akmenis arba šakas panaudoti kaip įrankius, tačiau tik žmogus išmoko pats apdirbti akmenis ir padaryti iš jų darbo įrankius. Gremžtukai, strėlių antgaliai ir akmeniniai kirviai yra tų laikų liudininkai. Todėl seniausia kultūros pakopa dar vadinama akmens amžiumi. Mūsų protėviai jau anuomet žinojo, kad akmuo akmeniui nelygus, nes savo poreikiams labiau mėgo naudoti tam tikras uolienas, tai yra titnagą ir obsidianą.
Naudingieji akmenys
Vėliau buvo atrastos uolienos, kurių sudėtyje yra metalų, vadinamosios rūdos. Metalai iš uolienų buvo išgaunami lydant ir naudojami įvairiems dirbiniams gaminti. Iš pradžių žmonės išmoko lydyti varį ir alavą - akmens amžių pakeitė žalvario amžius, vėliau ir geležį. Šiandien rūdos ir iš jų išgaunami metalai mūsų mechanizuotame pasaulyje yra įprastas dalykas. Kita mineralų grupė irgi buvo pradėta naudoti labai seniai: molio mineralai. Žmonės anksti suprato, kad iš smulkiagrūdžio purvo galima pagaminti įvairių daiktų, pavyzdžiui, puodelių, ąsočių arba net papuošalų. Šie išdžiovinti ir galiausiai išdegti moliniai dirbiniai ilgai išlaiko savo formą. Kaolinitas, dar vienas molio mineralas, išdegtas irgi tampa labai tvirtas - šią jo savybę pastebėjo kinai, kurie taip atrado porcelianą. Šiandien kitos uolienos ir mineralai taip pat yra degami ir naudojami kaip cementas, kalkės arba gipsas.
Akmenys nuo seniausių laikų buvo naudo jami ir kaip statybinė žaliava: namai buvo ir tebėra statomi iš akmenų. Ka kurios tautos, kaip antai graikai Mikėnuose arba inkai Peru, taip ištobulino akmenų tašymo įgūdžius, kad galėjo juos labai glaudžiai prišlieti ir surišti be skiedinio. Romėnai akmenis naudojo gatvių statybai - tą patvirtina Pompėjoje aptiktas puikiai išlikęs grindinys, kuriame matyti vežimų ratų giliai įspaustos vėžės. Šiandien, praėjus maždaug 2000 metų, akmenys tebėra plačiai naudojami gatvėms statyti ir geležinkelio bėgiams tiesti, nes bėgių kelio paklotę sudaro karjeruose kasama skalda..jpg&width=300&height=225)
Mineralai ir akmenys turi ne tik praktinę reikšmę - nuo senų laikų jie žmonės žavėjo ir
savo grožiu. Brangakmeniais buvo puošiamos imperatorių ir karalių karūnos, kartu siekiant šitaip parodyti ir jų valdžią. Skulptoriai nuo antikos iki mūsų dienų iš marmuro sukūrė nuostabių meno kūrinių, kuriais mes ir šiandien galime gėrėtis daugelyje pasaulio muziejų. Architektai taip pat visais laikais naudojo akmenis šventyklų, bažnyčių ir rūmų statyboms.
Akmenys mene
Akmenys žmonėms paprastai siejasi su didžiuliais kalnais, mes pamirštame, kad be mineralų ir uolienų nebūtų ir daugybės reikšmingų meno kūrinių. Nes nuo pačių seniausių laikų žmonės naudojo akmenis pastatams statyti, skulptūroms ir paveikslams kurti. Iš pirmo žvilgsnio akmens panaudojimas mene pirmiausia matomas, aišku, architektūroje. Vargu ar būtų atsiradęs bent vienas iš daugelio didingų pasaulio statinių, jeigu žmonės nebūtų išmokę apdirbti akmenų ir iš jų statyti pastatus. Jau daugiau nei prieš 4000 metų Egipte buvo pastatytos pirmosios piramidės, kuriose buvo laidojami faraonai, ir kurios tebežavi žmones kaip
meno kūriniai. Šiandien mums sunku įsivaizduoti, kaip anuomet išvis buvo įmanoma. Architektūros šedevrai iš akmens: Egipto piramidės ir Šv. Petro bazilika Romoje,
Antikinės Graikijos ir Romos šventyklos taip pat yra architektūros šedevrai, iš kurių iki šiol architektai semiasi idėjų. Naudodami vadinamąjį opus caementi-tium, savotišką romėnišką betoną arba skiedinį, iš kurio kilo žodis „cementas", romėnai galėjo statyti didžiulius skliautus. Dėl to Romos panteonas ilgus šimtmečius buvo didžiausias pasaulio statinys su kupolu. Šioje antikinėje šventykloje (šiandien ji paversta bažnyčia) taip pat galima išvysti, kaip akmenys buvo naudojami statiniams puošti: grindis ir sienas sudaro daugybė įvairių uolienų rūšių. Tai teikė puošnumo ir sykiu buvo akivaizdus Romos imperijos galios bei bemaž .jpg&width=300&height=225)
neribotos įtakos sferos įrodymas. Viduramžiais ir naujaisiais laikais visų pirma buvo pastatyta labai daug bažnyčių, kurios iki šiol tebėra neatsiejama miestų panoramos dalis: nuo kaimo bažnytėlės iki tokių garsių stati nių kaip 5v. Petro bazilika Romoje. Ypatingu savitumu išsiskyrė anuo met Prancūzijoje statytos gotikinės katedros, į kurias žvelgdamas net nepastebi, kad jos pastatytos iš kelias tonas sveriančių akmenų.
Ar įmanoma iš masyvių akmenų pastatyti ne tik didžiulį statinį, bet iškalti žmogaus kūną, veido bruožus, netgi plaukus? Žinoma, nors tam irgi reikia didelių.jpg)
įgūdžių! Skulptūros taip pat atsirado prieš daugybę tūkstantmečių. Graikai buvo tikri šios srities meistrai. Romėnai mokėsi iš jų kopijuodami graikiškus prototipus. Garsus antikos skulptūros meno pavyzdys yra Laokoonto skulptūrų grupė Vatikano muziejuje. Antikos skulptorius tiksliai užfiksavo tą akimirką, kai žynį Laokoontą ir abu jo sūnus pasmaugė dvi gyvatės. Bemaž neįtikėtina, kaip 
menininkui pavyko pavaizduoti šį dramatišką momentą, besirangančius kūnus ir perteikti skausmingą Laokoonto veido išraišką skulptūros atrodo tarsi būtų gyvos! Vienas žymiausių naujųjų laikų skulptorių buvo italas Mikelandželas, gyvenęs maždaug prieš 500 metų. Jis irgi įkvėpimo sėmėsi iš antikinių skulptūrų. Jo Dovydas yra įspūdingas įrodymas, kad akmenį galima paversti nepakartojamu meno 
kūriniu. Reikia nepamiršti, kad Mikelandželas šią figūrą iškalė iš vieno didžiulio marmuro luito, kuris buvo daugiau kaip keturių metrų aukščio.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
