Kas yra skulptūra?
Žmonės kuria skulptūras, paminklus, antkapius nuo pat savo istorijos pradžios. Skulptūra yra kasdienio mūsų gyvenimo dalis.
Paveikslai ant paminklo ir skulptūra
Skulptoriai iš įvairių medžiagų – granito, bronzos, marmuro ar medžio - padirba formas, panašias į daiktus, žmones, vaizduojamus įvykius. Skulptūra yra trijų matavimų (turi tris ar daugiau pusių). Gali eiti aplink skulptūras ir matyti iš įvairių kampų skirtingus to paties kūrinio vaizdus. Palyginkite: tapyti ir piešti paveikslai yra dviejų matavimų (plokščiame paviršiuje).
Milo Venera - tai graikų marmurinė statula, vaizduojanti meilės deivę Afroditę. Graikų skulptūros tema ir stilius nuolatos veikė vėlesnių laikų menininkus. ←Temos apmąstymai
Pradedančiam darbą skulptoriui, akmendirbiui, paminkladirbiui kyla daug klausimų. Kam skiriama skulptūra - vienam žmogui ar visiems? Kur ji bus pastatyta -muziejuje, bažnyčioje, kambaryje, lauke ar kieno nors namuose? Ar bus padėta gerai apšviestoje, ar tamsioje vietoje? Iš ko ji bus padaryta - iš granito, medžio, cemento, bronzos, kreidos, metalo, popieriaus, kartono, vario, švino, marmuro, plastmasės ar stiklo? Ar ji metų metus stovės kapinėse, viešoje vietoje, ar tik keletą dienų vienoje parodoje? Ar skulptūra turi būti tokia maža, kad tilptų į kišenę, ar didelė kaip kalnas? Ar į tą kūrinį reikės žiūrėti iš arti, ar iš toli? Ar jos reikia svarbiam tikslui, ar tik pramogai?
Skulptūros kelias
Skulptūra, kaip ir tapyba, muzika, literatūra, yra viena dailiųjų menų rūšis. Ilgainiui skulptorių, tapytojų, kompozitorių ir rašytojų kūryba keitėsi. Vis kitokią ją matėme, girdėjome, skaitėme. Kartais menininkai privalėdavo paklusti tų žmonių, kurie užsakinėdavo jų darbus, skoniui. Tačiau daugelis ieškojo naujų būdų reikšti savo mintims. Susipažinus su Vakarų Europos skulptūros istoriją mes sužinome įdomią ir nenuobodžią jos raidą.
Henris Mūras kūrė skulptūras iš natūralių medžiagų. Figūros plastiškos formos. Ši statula pavadinta Atsilošusi figūra.
Marmuras
Marmuras yra įvairių spalvų akmuo. Ne tik graikai, bet ir kitų tautų skulptoriai dažnai naudoja baltą marmurą, nes jis šviesus, grynas, lengvai nupoliruojamas iki blizgesio. Nuo seniausių laikų marmurą į stambius luitus skaldydavo ir gyvuliais išvilkdavo. Dėl didelio svorio jį būdavo sunku pervežti, taigi dailininkas turėdavo iš anksto apsispręsti, kokio dydžio skulptūrą kals.
Marmuro ir dabar randama tuose pačiuose telkiniuose, bet laužomas ir transportuojamas jis jau šiuolaikinėmis mašinomis. Tai Kararos marmuro karjeras Italijoje.
Feidijas
Skulptorius, tapytojas ir graveris Feidijas (Phidias) (miręs 432 m. pr. Kr.) -vienas iš nedaugelio šiandien mums žinomų Senovės Graikijos menininkų. Dauguma jos meistrų yra anoniminiai. Mat jie visi dirbdavo kartu ir dažniausiai savo kūrinių nepasi-rašinėdavo.
Paties Feidijo darbų neišliko. Jį išgarsino Parte-nono (447-432 m. pr. Kr.) skulptūros, kurių adikimą jis prižiūrėjo, ir jo kūrinių kopijos. Feidijas savo amžininkams buvo žinomas dėl dviejų didžiulių statulų - Atėnės (8 m aukščio) ir Dzeuso (12 m aukščio). Partenono frizas stebina savo 160 m aukščiu ir bareljefu su dviem frontonais bei 92 metopomis (goreljefais). Šis frizas -nuostabiausias skulptūros pavyzdys, išlikęs nuo klasikos laikų.
Nuo mūrininko iki skulptoriaus
Viduramžiais Europoje išaugo šimtai bažnyčių. Tūkstančiai žmonių dirbo jų statybose. Architekto, mūrininko ir skulptoriaus užduotys glaudžiai siejosi. Bažnyčios ir vienuolynai, priklausomai nuo dydžio, būdavo statomi nuo dešimties iki dviejų šimtų metų. Lėšas darbams imdavo iš vietinių mokesčių arba dovanų. Sviesto bokštas . Ruane (Prancūzija) buvo pastatytas už f pinigus, surinktus iš žmonių už leidimą per gavėnią valgyti sviestą.
Statybos aikštelė
Suprojektuoti pastatą ir skulptūras dažniausiai būdavo meistro mūrininko darbas. Jei buvo ruošiamasi statyti rūmus arba bažnyčią, patronas, savininkas, paaiškindavo, ko norįs. Meistras mūrininkas apžiūrėdavo akmenį skaldykloje ir atsiveždavo jį į aikštelę prie upės. Meistras surinkdavo darbininkus ir padėdavo parengti tuos, kurie visai nemokėjo mūryti arba neturėjo pakankamai patirties. Kiti meistrai mūrydavo sienas ir atlikdavo apdailos darbus. Pastogėje, panašioje į trobelę, darbininkai valgydavo, ilsėdavosi, laikydavo įrankius, taip pat skaldydavo akmenis. Šie meistrai ir buvo to meto skulptoriai.
Vaizdo kalinėtojai
Mūrininkas turėdavo suteikti akmeniui reikiamą formą. Tie, kuriems šis darbas labai gerai sekėsi, kalinėjo vaizdus. Akmenį padėdavo į jam skirtą vietą ir tada kalinėdavo. Ėmus statyti aukštesnius namus, kurti vaizdus tapo sudėtingiau ir sunkiau. Kol dar akmuo gulėjo ant žemės, jame kreida nupiešdavo vaizdą, kad meistras žinotų, kur kalti.
Kai kurie vaizdų kalinėtojai labai išgarsėjo. Kartais jie, pavyzdžiui, Gislebertas (data nežinoma), net pasirašydavo po savo kūriniais Oteno katedros (Prancūzija) timpane (1130-1135). Meistras, keliaujantis iš vieno miesto į kitą, plačiau pagarsėdavo. Taip pamažu jį imdavo vadinti skulptorium arba menininku.
,,Vakarų europos skulptūros istorija" Agora, Vilnius 1995
.jpg)
